KOMPIUTERIO NAUDOJIMAS

Iki šiol apie kompiuterį kalbėjome daugiau kaip apie fizinį įrenginį: iš kokių dalių jis sudarytas, kas jo viduje, kokie papildomi įrenginiai gali būti prijungti ir pan. Visa tai vadinama kompiuterio technine įranga arba aparatūra. Susipažinome su daugeliu įrenginių, atliekančių kartais net gana sudėtingus veiksmus. Tačiau kompiuterio techninė įranga – dar ne visas kompiuteris, netgi ne svarbiausioji jo dalis. Kompiuteris – ne televizorius, kurį įjungei, nusistatei reikiamą programą ir žiūrėk, kiek širdis geidžia. Kompiuterio paskirtis kitokia – atlikti ne vieną, o daugybę kaskart kitokių darbų, padėti žmogui atlikti intelektinius darbus.

Kompiuteris tik tuomet atlieka veiksmus, kai jo atmintinėje įrašyti nurodymai, ką ir kaip reikia atlikti, t.y. kai kompiuteryje yra įdiegtos atitinkamus veiksmus atliekančios programos. Kompiuteris be programų nedaug ką gali arba, tiesą sakant, nieko negali atlikti. Jam reikalingi nurodymai, ką turi daryti. Vadinasi, žmogus turi parengti nurodymus ir įrašyti juos į kompiuterio atmintinę – tik tada kompiuteris atliks veiksmus. Šie nurodymai turi būti užrašyti kompiuteriui suprantama kalba, pagal sutartas taisykles – programavimo kalba. Todėl ir patys nurodymai vadinami programomis.

Praeitame poskyryje panagrinėjome, kaip kompiuteris atlieka mašinines komandas – t.y. vėl programas. Vadinasi, kai norime, kad kompiuteris išspręstų kurį nors uždavinį, turime pasinaudoti uždavinio sprendimo programa: reikiamą programą įdiegti į kompiuterį, paprasčiausiu atveju – įrašyti į kompiuterio atmintinę. Skirtingų uždavinių sprendimai (algoritmai) skiriasi. Todėl sudaromos įvairios programos. Jos nuolatos atnaujinamos, tobulinamos, keičiamos. Taigi programos yra svarbiausi kompiuterio komponentai, nuo jų priklauso visas kompiuterio darbas.

Visuma programų, naudojamų kompiuteriui valdyti arba jame esančiai informacijai apdoroti, vadinama programine įranga. Programinė įranga gali būti suskirstyta į dvi pagrindines grupes: operacines sistemas ir taikomąsias programas.

Jūs tikriausiai patys žinote, kiek daug visokiausių programų yra, vien žaidimų kelias dešimtis esate matę ar bent girdėję apie juos (o tai irgi ne kas kita kaip programos). Gerai programai parašyti reikia nemažai laiko – kartais kelių mėnesių, o kartais – ir kelerių metų. Tačiau vienąkart parašius gerą programą, ją gali vartoti daugelis žmonių ir ilgą laiką (kol aktualus pats uždavinys). Todėl dauguma profesonalios programinės įrangos produktų yra laikomos prekėmis – norėdami jomis naudotis, turime nusipirkti.

Programas galėtume palyginti su valgių gaminimo receptais. Juk ne taip dažnai patys kuriame naujus patiekalus – dažniausiai imame kitų sugalvotus receptus ir daugiau mažiau tiksliai vykdome tai, kas nurodyta. Panašiai  ir su kompiuteriu: duodame jam parengtą programą ir prašome atlikti atitinkamus veiksmus. Veiksmai priklauso nuo programos rūšies, – kompiuteris tiksliai atlieka tai, kas joje nurodyta: žaidžia (jei naudojama žaidimo programa), taiso tekstą (jei naudojamas teksto redaktorius), piešia (jei turime grafikos redaktorių), moko mus užsienio kalbos (jei paleista kalbos mokomoji programa) ir pan. Vadinasi, norėdami žaisti naudojamės žaidimų programomis, tekstus tvarkome (redaguojame) tekstų tvarkymo sistemomis ar, kitaip sakant, teksto redaktoriais, muzikos kūrinius užrašome muzikos redaktoriais, biologijos mokomės naudodamiesi biologijos mokomosiomis programomis ir pan.

Tačiau yra darbų (veiksmų), kuriuos kompiuteris atlieka nuolatos. Tai – programų įrašymas į kompiuterio diskus ir iš jų – į laikmenas bei atvirkščiai, nurodymai, kurią programą atlikti, iš kur imti duomenis, kur dėti rezultatus. Pagaliau ir vaizdą ekrane turi kažkas formuoti (raidžių kodus pavaizduoti taškeliais), klaviatūros klavišų paspaudimus paversti ženklais, pelės vedžiojimą ant padėklo imituoti žymeklio bėgiojimu po ekraną. Žinoma, galima padaryti tokį kompiuterio procesorių, kuris šias operacijas atliktų pats, pavyzdžiui, jo komandos formuotų vaizdą ekrane. Tačiau tada tokiam kompiuteriui tiktų tik vienos rūšies vaizduoklis. Pakeitus vaizduoklį (pavyzdžiui, kitokio dydžio, kitokios skiriamosios gebos), tektų keisti ir kompiuterio procesorių. Todėl geriau tokiems darbams parašyti atskiras programas. Tada pakeitus vaizduoklį, spausdintuvą, ar kitą įrenginį, tereiks tik įdėti į kompiuterį kitą programą, tinkančią tam įrenginiui – ir kompiuteris veiks. Iš tikrųjų taip ir daroma.

Programos, tiesiogiai valdančios kompiuterio veiksmus ir susiejančios žmogaus darbą su kompiuterio veiksmais, bei toms programoms reikalingi duomenys sujungiami į darnią visumą, kuri vadinama operacine sistema.

Operacinė sistema yra svarbiausia programinės įrangos dalis, organizuojanti darbą su kompiuteriu bei visais jo įrenginiais. Operacinė sistema drauge su dar kai kuriomis kompiuterio darbą valdančiomis programomis neretai vadinama sistemine programine įranga.

Operacinė sistema pradeda veikti tik įjungus kompiuterį ir yra jo techninės įrangos komponentų bei visų kitų programų koordinatorė.