1. ĮVADAS Į SKAITMENINĮ RAŠTINGUMĄ

Skaitmeninis raštingumas – tai šiuolaikinių technologijų, interneto ir kompiuterių pasaulio „kalbos“ mokėjimas. Tai ne tik gebėjimas naudotis paieškos sistemomis ar elektroniniu paštu, bet ir suvokimas, kaip technologijos veikia mūsų kasdienybę, kaip jos keičia mūsų bendravimo, mokymosi, darbo ir pramogų būdus. Skaitmeninis raštingumas reiškia gebėjimą kritiškai vertinti internete randamą informaciją, saugiai ir atsakingai naudotis internetu, taip pat sugebėjimą naudotis skaitmeninėmis technologijomis kūrybiškai ir produktyviai. 

Skaitmeninėms technologijoms tampant vis įprastesnėmis, įperkamomis ir nešiojamomis, vis daugiau žmonių iš visų visuomenės dalių pradeda aktyviau dalyvauti internete ir skaitmeninėje erdvėje. Naujų skaitmeninio pasaulio galimybių, taisyklių ir galimų spąstų supratimas nebūtinai automatiškai atsiranda ilgai naudojant kompiuterius. Ne visi, naudojantys skaitmenines technologijas, žino, kaip geriausiai naudotis įvairiomis turimomis priemonėmis, o net patyrę skaitmeninių technologijų vartotojai gali tapti įsilaužėlių aukomis, prarasti kontrolę internete arba kitaip nesugebėti išlaikyti savo skaitmeninės tapatybės.

Skaitmeninis raštingumas yra palyginti nauja sąvoka, atsiradusi 1990-aisiais, interneto eros pradžioje. Prieš tai žmonės daugiau kalbėjo apie „kompiuterinį raštingumą“. Tačiau 1997 m. istorikas ir pedagogas Paulas Gilsteris pirmą kartą įvedė terminą „skaitmeninis raštingumas“, teigdamas, kad skaitmeninis raštingumas neapsiriboja vien technologijų naudojimo įgūdžiais. Jis sakė, kad kalbama apie „idėjų įsisavinimą, o ne [kompiuterio] klavišų paspaudimus“.

Gilster apibrėžė skaitmeninį raštingumą kaip „gebėjimą suprasti ir naudoti informaciją įvairiais formatais iš įvairių šaltinių, kai ji pateikiama per kompiuterius“. Jam skaitmeninis raštingumas apima gebėjimą kritiškai vertinti informaciją (pateikiamą įvairiais formatais) ir priimti sprendimus, kaip šią informaciją panaudoti skirtinguose realaus gyvenimo kontekstuose.