1. Laiko planavimas

1.1. Laiko planavimo modelis susideda iš šių pagrindinių dalių:

1) Problemos asmeniui ir organizacijai. Neatlikti ar pavėluotai atlikti darbai, nepakankama darbų kokybė, pusiausvyros praradimas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo, konfliktai, padidėjusi įtampa, stresas skatina žmogų keisti situaciją, ieškoti būdų kaip geriau planuoti laiką ir efektyviai jį naudoti.

2) Laiko planavimo tipologija ir technikos. Nors nėra visuotinai priimtų taisyklių, kaip efektyviai disponuoti laiku, apibendrinant didelę laiko planavimo ir efektyvaus naudojimo technikų įvairovę, galima pateikti tokią jų tipologiją: prioritetų nustatymas, monitoringas ir laiko sąnaudų analizė.

Atliekame savitikros testą

3) Nauda asmeniui ir organizacijai. Teigiamas laiko planavimo poveikis pasireiškia tiek pačių laiko planavimo gebėjimų ugdymu, tiek ir laiko nuostolių mažėjimu bei darbo efektyvumo augimu, grafikų ir terminų laikymusi, tiek ir įtampos bei streso mažėjimu. Viso to pasekmė – asmeninis pasitenkinimas ir nauda organizacijai.